RIBASHKIMI I SHQIPĖRISĖ ETNIKE-HISTORIKE NUK ĖSHTĖ MIT AS UTOPI, POR REALITET I PAMOHUESHĖM HISTORIKO-POLITIK DHE KOMBĖTAR, QĖ MERITON TĖ PĖRFILLET SIPAS SĖ DREJTĖS NDĖRKOMBĖTARE DHE, SIPAS SĖ DREJTĖS KOMBĖTARE SHQIPTARE.
Nga Prof.Dr. Mehdi HYSENI
Pėr ti evituar mėdyshjet dhe dilemat e politikės sė sotme shqiptare dhe, me theks tė posaēėm pėr ti hudhur poshtė si tė pabaza tezat e gabuara dhe tė falsfikuara tė historiografisė kuazishkencore dhe tė politikės pushtuese serbomadhe antishqiptare,si dhe rezervat dhe prirjen e diplomacisė evro-ndėrkombėtare se ribashkimi i Shqipėrisė Etnike nuk ėshtė mit, as utopi, por realitet i pamohueshėm historiko-politik dhe kombėtar, ėshtė e domosdoshme qė pikėsėpari tė pasqyrojmė kėtė konkluzion aksiomatik shkencor tė Akademisė sė Shkencave tė Shqipėrisė: Ndėr popujt e Evropės, copėtimin territorial mė tė madh e kanė pėsuar shqiptarėt. Sot trojet e tyre ndodhen tė pjesėtuara midis pesė shteteve tė Gadishullit Ballkanik, nga tė cilat vetėm gjysma bėn pjesė nė shtetin e tyre kombėtar. Jashtė kufijve tė Shqipėrisė, pjesa mė e madhe e trojeve etnike shqiptare vuan nėn zgjedhėn serbe. Midis tyre bėn pjesė edhe Krahina e Kosovės, ku shqiptarėt pėrfaqėsojnė rreth 90% tė popullsisė prej mė tepėr se dy milionė banorė. Viset e tjera shqiptare ndodhen nė shtetet e Maqedonisė, tė Malit tė Zi dhe tė Greqisė(Platformė pėr zgjidhjen e ēėshtjes kombėtare shqiptare, Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Tiranė, 1998, f.3). Edhe pse ky realitet ua verbon sytė shkaktarėve dhe aleatėve tė tyre si nė kuptimin e politikės sė brendshme, ashtu edhe tė asaj ndėrkombėtare, ky kursesi nuk mund tė cilėsohet si nocion abstrakt, as si utopi e as si mit, sepse argumentet e pakundėrshtueshme historike, politike, juridike dhe kombėtare provojnė qenėsinė shekullore tė identitetit tė Shqipėrisė Etnike nė Gadishullin Ballkanik.
Pėr mė tepėr, realitetin e ekzistencės shekullore tė Shqipėrisė Etnike, edhe sot nė fillimshekullin XXI, e kanė tė qartė edhe politika, edhe shkenca e vendeve fqnije kolonialiste (Serbia, Mali i Zi, Maqedonia dhe Greqia), si dhe diplomacia e fuqive tė mėdha evropiane, mirėpo, pėr hir tė inetresave tė tyre kolonialiste dhe neokolonialiste nė kurriz tė shqiptarėve dhe tė territorit tė tyre etnik, zhvillojnė teza tė tjera tė paqėndrueshme, qė nuk kanė tė bėjnė fare me thelbin e nocionit Shqipėri Etnike, por me nocionin e trilluar abstrakt tė ashtuquajtur Shqipėria e madhe. Kjo sajesė politko-propagadistike ėshtė e zhveshur nga ēdo element i realizmit dhe i objektivitetit shkencor tė historisė sė deritashme tė Shqipėrisė Etnike. Nė fakt, parulla demgagjike Shqipėria e madhe, ėshtė MIT i arkitektėve nacionalshovinistė tė Serbisė sė madhe, qė nga Naēertania (1844) e Ilia Garashaninit e deri te Memorandumi i Akademisė sė Shkencave dhe tė Artit tė Serbisė (1986), qė fshehurazi dhe haptazi ka pėr qėllim sofistikimin dhe mohimin e konceptit tė Shqipėrisė Etnike si nė kuptimin historik e territorial, ashtu edhe nė atė gjeopolitik dhe kombėtar.
Si rrjedhim i manipulimit tė politikės, tė propagandės dhe tė Kishės Ortodokse Serbe me armėn e tyre tė rrezikshme Shqipėria e madhe nė disfavor tė Shqipėrisė Etnike, edhe politika dhe diplomacia e Fuqive tė Mėdha tė Evropės, qė nga Kongresi i Berlinit (1878) dhe nga Konferenca e Ambasadorėve tė Londrės (1913)..., e edhe sot (dekada e parė e shekullit XXI, viti 2005), shėrbehen me kėtė tezė famėkeqe antishqiptare, qė nuk ka tė bėjė me realitetin, as me identitetin historiko-politik dhe
Nga Prof.Dr. Mehdi HYSENI
Pėr ti evituar mėdyshjet dhe dilemat e politikės sė sotme shqiptare dhe, me theks tė posaēėm pėr ti hudhur poshtė si tė pabaza tezat e gabuara dhe tė falsfikuara tė historiografisė kuazishkencore dhe tė politikės pushtuese serbomadhe antishqiptare,si dhe rezervat dhe prirjen e diplomacisė evro-ndėrkombėtare se ribashkimi i Shqipėrisė Etnike nuk ėshtė mit, as utopi, por realitet i pamohueshėm historiko-politik dhe kombėtar, ėshtė e domosdoshme qė pikėsėpari tė pasqyrojmė kėtė konkluzion aksiomatik shkencor tė Akademisė sė Shkencave tė Shqipėrisė: Ndėr popujt e Evropės, copėtimin territorial mė tė madh e kanė pėsuar shqiptarėt. Sot trojet e tyre ndodhen tė pjesėtuara midis pesė shteteve tė Gadishullit Ballkanik, nga tė cilat vetėm gjysma bėn pjesė nė shtetin e tyre kombėtar. Jashtė kufijve tė Shqipėrisė, pjesa mė e madhe e trojeve etnike shqiptare vuan nėn zgjedhėn serbe. Midis tyre bėn pjesė edhe Krahina e Kosovės, ku shqiptarėt pėrfaqėsojnė rreth 90% tė popullsisė prej mė tepėr se dy milionė banorė. Viset e tjera shqiptare ndodhen nė shtetet e Maqedonisė, tė Malit tė Zi dhe tė Greqisė(Platformė pėr zgjidhjen e ēėshtjes kombėtare shqiptare, Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Tiranė, 1998, f.3). Edhe pse ky realitet ua verbon sytė shkaktarėve dhe aleatėve tė tyre si nė kuptimin e politikės sė brendshme, ashtu edhe tė asaj ndėrkombėtare, ky kursesi nuk mund tė cilėsohet si nocion abstrakt, as si utopi e as si mit, sepse argumentet e pakundėrshtueshme historike, politike, juridike dhe kombėtare provojnė qenėsinė shekullore tė identitetit tė Shqipėrisė Etnike nė Gadishullin Ballkanik.
Pėr mė tepėr, realitetin e ekzistencės shekullore tė Shqipėrisė Etnike, edhe sot nė fillimshekullin XXI, e kanė tė qartė edhe politika, edhe shkenca e vendeve fqnije kolonialiste (Serbia, Mali i Zi, Maqedonia dhe Greqia), si dhe diplomacia e fuqive tė mėdha evropiane, mirėpo, pėr hir tė inetresave tė tyre kolonialiste dhe neokolonialiste nė kurriz tė shqiptarėve dhe tė territorit tė tyre etnik, zhvillojnė teza tė tjera tė paqėndrueshme, qė nuk kanė tė bėjnė fare me thelbin e nocionit Shqipėri Etnike, por me nocionin e trilluar abstrakt tė ashtuquajtur Shqipėria e madhe. Kjo sajesė politko-propagadistike ėshtė e zhveshur nga ēdo element i realizmit dhe i objektivitetit shkencor tė historisė sė deritashme tė Shqipėrisė Etnike. Nė fakt, parulla demgagjike Shqipėria e madhe, ėshtė MIT i arkitektėve nacionalshovinistė tė Serbisė sė madhe, qė nga Naēertania (1844) e Ilia Garashaninit e deri te Memorandumi i Akademisė sė Shkencave dhe tė Artit tė Serbisė (1986), qė fshehurazi dhe haptazi ka pėr qėllim sofistikimin dhe mohimin e konceptit tė Shqipėrisė Etnike si nė kuptimin historik e territorial, ashtu edhe nė atė gjeopolitik dhe kombėtar.
Si rrjedhim i manipulimit tė politikės, tė propagandės dhe tė Kishės Ortodokse Serbe me armėn e tyre tė rrezikshme Shqipėria e madhe nė disfavor tė Shqipėrisė Etnike, edhe politika dhe diplomacia e Fuqive tė Mėdha tė Evropės, qė nga Kongresi i Berlinit (1878) dhe nga Konferenca e Ambasadorėve tė Londrės (1913)..., e edhe sot (dekada e parė e shekullit XXI, viti 2005), shėrbehen me kėtė tezė famėkeqe antishqiptare, qė nuk ka tė bėjė me realitetin, as me identitetin historiko-politik dhe