Shteti
Pikėt
Titulli Preferuar
nga 
Emri i Orhan Pojanit ka qenė i mirėnjohur qysh nė kohėn kur pėrgatitej pavarėsia e Shqipėrisė. Sė bashku me Jovan (Jani) Kosturin dhe Thimi Markon, pėrbėnin njė trini qė la gjurmė tė denja historike nė jetėn e qytetit tė Korēės. Pėrlindja e Shqipėniės, gazeta mė e afėrt me qeverinė e Vlorės, nė numrin e saj tė 27, datė 20 nėntor 1913, nė nderim tė veprės sė Orhan Pojanit shkruante: Vetėm tre dit rrojti nė Vlonė, nė tokėn e Shqipėriės sė lirė, sepse qe i sėmurė e spara dilte nga shtėpia. Por as sėmundja, as lutjet e atyne qė kish pėrqark, nuk mundėn ta mbajnė mbyllur nė shtėpiė ditėn kur Vlona dhe e tānė Shqipėria e lirė kremtonte ngritjen e flamurit. Ky njeri kish vojtur njė jetė tė tānė qė tė shohė njė ditė tė tillė. Ndėrsa nė vetė pohimet e Orhan bej Pojanit, kjo gazetė shkruan: Tani qė e pashė edhe unė kėtė flamurin me shqiponjė munt tė mė marrė zoti; jam i lumtur.
Katėr vjet mė vonė, pėr Orhan bej Pojanin do tė shkruante shkrimtari-komit qė demaskoi honxho-bonxhot, Mihal Grameno. Fillimi i shkrimit tė tij pėrkujtimor, me titullin Punėtorėt, qė u botua nė gazetėn Koha mė 1917, ėshtė nga mė befasuesit: I ngadalshėm i ngadalshėm dhe kurdoherė i ngadalshėm ishte njė nga punėtorėt kombėtarė. Pandehje se prej kėtij njeriu nuk mund tė pritej as ndonjė dobi dhe ai qė e njihte pėr herė tė parė mund tė tallej me tė. Megjithatė gjithė kombėtarėt e nderonin dhe e ēmonin si njė nga punėtorėt e mėdhenj tė themelimit kombėtar. Gjithnjė me tė njėjtėn fuqi realizmi dhe me humorin cilėsues M. Grameno shkruan: Kishim gjetur belanė me tė ndjerin, se skishte ditė qė tė mos na mblidhte nė kėshillė pėr tė biseduar dhe pėr tė gjetur mėnyrat qysh tė mbaheshin shkollat. E tillė kishte qenė gjithė jeta e Orhan Pojanit: e pabujshme, e heshtur, pa beteja tė mėdha me asqerin dhe administratėn osmane, por plot veprim kulturor nė dobi tė njė Shqipėrie kombėtare.
Nė krye tė klubit Dituria, Orhan Pojani qe njėri prej mė tė dalluarve pėr pėrgatitjen e kongresit tė alfabetit, Kongresit tė Manastirit. Kur lufta kundėr shkronjave shqipe u ashpėrsua, ai iu drejtua bashkėvendėsve tė vet qė tė hapmė shkollėn shqip tė djemve me njė sistemė tė re: shkolla ka pesė rreshte (klase) edhe pesė mėsonjės; nė kėtė shkollė, pėrveē Shqipes, do tė mėsonen edhe turqishtja, gėrqishtja, anglishtja e frėngjishtja (AQSH., F. 102, V. 1908, D. 86, fl. 1). Pikėrisht pėr kėtė shoqėri e kishte fjalėn Grameno kur shkruante se na mblidhte ditė pėr ditė pėr tė na kėrkuar mendime.
Historiografia shqiptare ka qenė disi e pavėmendshme ndaj punėtorėve tė tillė. Sepse nė traditėn e saj, tė hershme e tė mėvonshme, ka qenė kryesisht madhėshtimi i kaēakut, komitit, atentatorit, atij qė ti numėron shtatė nė ballė. Kurse njerėzit si Orhan Pojani, pėr tė cilin M. Grameno shkruan se ishte aq i ngadaltė sa tė mos besoje se mund tė bėnte diēka tė dobishme, kanė qenė jashtė syrit tė saj. Sepse ai nuk ishte luftėtari kombėtar, por punėtori kombėtar. Dhe pėr punėtorin kombėtar ka kohė, pret historia gjithnjė.
Nuk ėshtė vetėm Orhan Pojani qė e ka provuar fatin e harrimit prej historisė. Bashkė me tė, tė lidhur nė tė njėjtėn ēėshtje, ishin, veē Thimi Markos e Jovan Kosturit, edhe i vėllai, Samiu; Qamil Panariti e Idhomene Kosturi, emrat e tė cilėve mund tė gjenden vetėm nė skedarėt e arkivave. Nė 25-vjetorin e vetėqeverimit, njė komision i posaēėm intelektualėsh punoi pėr tė rindėrtuar biografitė e veprimtarėve tė periudhės historike qė pėrgatiti pavarėsinė dhe me kėtė rast u sintetizua shkurtimisht edhe jetėshkrimi i Orhan Pojanit, nė fund tė tė cilit thuhet se fotografi nuk ka. Nė kėto dokumente, duke iu referuar treshes Orhan Pojani, Thimi Marko dhe Jovan Kosturi thuhet se ata u pėrpoqėn me mish me shpirt qė gjuha shqipe tė virej nė shkollat elenishte e turqishte tė asikohe (AQSH, F. 170, V. 1937, D. 50, f. 24). Orhan Frashėri veproi pa bujė pėr rilindjen mendore e shpirtėrore tė shqiptarėve. Ai gjeti gjithnjė zgjidhjen e duhur pėr tė mos lejuar qė dallimi, duke pėrfshirė dallimin fetar, tė bėhej pengesė pėr kėtė. Kur nė Korēė u hap fjala se shkolla e parė shqipe ishte shkollė e tė krishterėve, ai vuri nė veprim veten dhe familjen e tij pėr tu dėshmuar myslimanėve se kjo ishte njė gėnjeshtėr. Dhe pėr kėtė nuk duhej propagandė, por njė veprim i shpejtė.
Njė datė historike ndaj sė cilės dijetarėt janė tė vėmendshėm ėshtė 7 marsi i vitit 1878, dita kur u hap e para shkollė shqipe. Para se tė ndodhte kjo, nė Korēė, Orhan Pojani dhe miqtė e tij kishin bėrė gjithēka qė kishin mundėsi tė bėnin pėr ta futur mėsimin shqip nė ato shkolla qė ekzistonin, nė mėnyrė qė rruga e njė shkolle kombėtare tė bėhej mė e lehtė. Dhe, pėr tė mos dhėnė shkas qė mėsimi shqip tė konsiderohej si kundėrvėnie ndaj perandorisė, bashkė me shqipen ata propozonin tė mėsohej edhe frėngjisht e anglisht. Tė tre, nė funksion tė kėtij qėllimi, u bėnė kėshilltarė tė shkollės, me qėllim qė tė shkonte puna mbarė, siē thuhet nė njė kėngė korēare. Orhan Pojani njihet si njė nga themellonjėsit e shkollės shqipe nė Korēė, mbrojtės i kėsaj shkolle, kurdoherė edhe dhuronjės i madh me tė holla pėr pėrmbajtjen e tyre dhe tė mėsuesve (AQSH, F. 170, V. 1937, D. 50, fl. 65). Ashtu si i vėllai, Samiu, nuk ishte njeri i dyfegut, por ka qenė ndėr mėmėdhetarėt mė zemėrkthjellėt qė dinte tė luftonte me pendė dhe tė punonte pėr njė bashkim kombėtar tė sinqertė (po aty, fl. 73). Ndėrsa Thimi Marko hapte shtėpinė e tij pėr tė pritur mėsuesin e parė tė shkollės shqipe, sė bashku me Orhan Pojanin dhe Jovan Kosturin regjistroheshin vullnetarisht si eforė e arkėtarė tė kėsaj shkolle, derisa ajo u mbyll nga administrata osmane.
Hapja e shkollės sė parė shqipe nuk mund tė pėrfytyrohet pa punėn e kėtyre tre burrave tė urtė, qė bashkuan vullnet e pasuri pėr tė arritur qė tė bėhej e vėrtetė ėndrra e Rilindjes pėr njė shkollė kombėtare, ėndėrr qė kishte nisur qysh me Akademinė e Voskopojės, kolegjet dhe seminaret arbėreshe, por ishte ndėrprerė pėr shkaqe qė dihen. Ndėrsa Sami Pojani merrte pjesė nė Kongresin e Manastirit si delegat i Korēės, Orhani do tė dallohej si veprimtar intuitivisht i orientuar drejt, kur njė gjysmė viti mė pas kundėrshtoi vendimet e xhonturqve qė propozonin pikėrisht atė qė kishte satirizuar A. Z. Ēajupi, fenomenin Adhamudh, abetaren e tij, me shkrim latin, por nga e djathta nė tė majtė. Nė tė vėrtetė, Kongresi i Dibrės diēka tė ngjashme lejoi: tė shkruhej shqipja dhe tė mėsohej nė shkolla, por me alfabetin e osmanishtes.
Po pse Orhan Pojani, Thimi Marko, Jovan Kosturi, Qamil Panariti, Idhomene Kosturi dhe mjaft tė tjerė, megjithėse komisioni i 25-vjetorit tė vetėqeverimit (1937) i kishte nė vėmendje, kanė mbetur gati krejt tė harruar? Jo vetėm pėr faktin qė ata sqenė luftėtarė komitė si ata qė dilnin ēetave dhe luftonin me armė ushtrinė osmane. Ka dhe njė arsye tjetėr: ata ishin pjesa mė e pasur e Korēės, dhe, duke dhuruar vetė ndihma pėr shkollėn shqipe, nxitėn shoqėritė patriotike kudo qė ishin, duke pėrfshirė atė tė Bukureshtit, pėr tė bashkuar kontribute nė para pėr nismėn qė ishte ndėrmarrė. Pėrgjithėsisht pjesa e prapavijės ekonomike ėshtė nėnēmuar edhe pėr ngjarje tė tjera, si Lidhja Shqiptare e Prizrenit. Por ardhja deri tek pavarėsia nuk mund tė kuptohej pa kėto dy faktorė: luftėn me dije e mbėshtetjen me pasuri. /BS/
