Ēdo ditė e mė shumė kartolinat po bėhen pjesė e nostalgjisė. Tė mbushura me motive, por edhe me shprehje tipike urimesh, ato nuk janė mė pjesė e vitrinave nė dyqane, nuk futen nėn derė dhe as shkėmbehen dorazi. Nė kohėn e internetit, kartolinat janė tashmė njė komunikim virtual. Nė njė rrugėtim vite mė parė, pėrmes pamjesh dhe fjalėsh, shohim si kanė uruar shqiptarėt
Sa shumė mė mungon rrapėllima e derės. E dalloj nė hapa kur ngjitet shkallėve lart. Nuk e kam fjalėn pėr tė dashurin, por pėr postierin, i cili deri vite mė parė, gjatė ēdo feste ishte miku mė i mirė. Sot nuk ka punė pėr tė ose shumė rrallė shfaqet te dyert tona. Kartolinat e dikurshme qė hynin nėn pragun e derės sot dėrgohen vetėm me njė klik. Madje, vetė Babagjyshi i Vitit tė Ri ėshtė modernizuar. Ai mundet tė qeshė, tė flasė e tė kėrcejė pėr ty qė pėrtej kartolinės qė shfaqet nė monitorin e kompjuterit. Nuk tė duhet tė marrėsh mė as penėn, as tė mendosh poezinė qė do tė dukej mė bukur nė faqen e pasme, aty ku shkruhet urimi. Fryu era nga pėrjashta\ tundi perdet e mėndafshta\ mos kujto se tė harrova\ kartolinėn ta dėrgova.
No Comment.